Vakarų valstybėse ši rūšis išlikusi nebent nuošaliose vietovėse tarp Ispanijos ir Vidurio Europos. Pagrindinis paplitimo arealas driekiasi nuo Vidurio Europos Kaspijos ir Juodosios jūros link, Lietuvoje ji įrašyta į Raudonąją knygą.
Gyvena nedideliuose, gausia augalija užžėlusiuose ežeruose, žuvininkystės tvenkiniuose. Peri salelėse, kupstuose.
Dar XIX amžiaus 3-ajame – 4-ajame dešimtmetyje Žuvinto ežere perėdavo apie 15 – 20 porų. Dabar čia neaptinkamos, Lietuvoje retai peri tik Metelio, Obelijos ežeruose.
Labiau nei kitos nardančiųjų ančių rūšys toleruoja augalija užaugusius seklesnius vandens telkinius. Šios antys gyvena telkiniuose, kurių gylis – apie vieną metrą. Tai antims svarbu, nes jos maitinasi nardydamos, minta augalais, taip pat lesa vandens vabzdžių lervas, rečiau - moliuskus, vėžiagyvius.
Dažniausiai perinčią rudę galite pastebėti apsemtose viksvinėse pelkėse, ežeruose ir žuvininkystės tvenkiniuose, kuriuos juosia vešli nendrių ir viksvų juosta.
Parskrenda balandžio pradžioje. Kiaušinius deda gegužės–birželio mėnesiais. Veda 1
vadą, tačiau jai pirmoji dėtis dėl kokių nors priežasčių pražūsta – peri pakartotinai.
Peri 23–26 dienas. Jaunikliai pradeda skraidyti maždaug dviejų mėnesių amžiaus.
Lietuvoje šiuo metu gali perėti ne daugiau kaip 10–30 porų. Daugiausia, kaip minėta – Metelio ir Obelijos ežeruose, taip pat kelios poros gali perėti Kauno marių rytiniame pakraštyje, taip pat jų pastebima įvairiuose žuvininkystës tvenkiniuose ar Nemuno deltoje.
Paukščiai išskrenda spalio mėnesį.
Didelę grėsmę rudėms kelia plėšrūnai: lapės, kanadinės audinės, pilkosios varnos, ondatros.Tai pat nykimui įtakos turi ežerų užaugimas, perimviečių nykimas, plaukiojimas žvejybinėmis valtimis, kas išbaido rudes perėjimo sezono metu, bei medžioklė. Ypač daug paukščių sumedžiojama joms keliaujant į žiemavietes.
Parengta pagal svetainės www.iucnredlist.org ir Lietuvos raudonosios knygos informaciją
