Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Tautodailės interpretacija
 
Grafikos srityje sovietmečiu toliau dirbo Nepriklausomos Lietuvos dailininkai, Kauno meno mokyklos auklėtiniai Vytautas Jurkūnas, Algimantas Kučas, Jonas Kuzminskis, Domicelė Tarabildienė. Po karo jie vis dar plėtojo 4 dešimtmečio grafikos kryptis – neoklasicizmą, kritinį realizmą, folkloro tradicijomis grįstą ekspresionizmą. 5–6 dešimtmečių sandūroje sugriežtėjus ideologinei dailės priežiūrai, ėmė kurti tikroviškesnius, kruopštaus sauso piešinio raižinius, bet tokios Jurkūno iliustracijos Kristijono Donelaičio Metams (1956) vėl nedaug skyrėsi nuo prieškarinių Vytauto Kazimiero Jonyno (išleista 1940).
 
1956 m., ruošiantis SSRS dailininkų suvažiavimui, Vilniuje surengta Baltijos grafikos paroda ir teorinė konferencija atskleidė, kad tautinį lietuvių grafikos savitumą lemia grubi forma. 6 dešimtmečio pabaigoje vėl suklesti tautodailės interpretacija. Folklorinei grafikos krypčiai būdinga iškilioji spauda – grubiai išdrožtas medžio arba linoleumo raižinys, iš tradicinių kaimo dirbinių paimti ornamentai, liaudies meistrų raižiniams artima primityvi piešinio stilizacija.
 
Iš vaizdinio motyvo, ornamento ir teksto ištraukų komponuodami knygų iliustracijas, grafikai rėmėsi XX a. 4 dešimtmetį Lietuvoje paplitusios dailininko knygos principais, kurių kilmė per liaudies raižinius siekia ksilografijos pradžią XV a. Vokietijoje. Sovietmečiu iliustruojami Žemaitės, Petro Cvirkos, Vinco Krėvės veikalai vis dėlto ugdė kritišką, pašaipų požiūrį į tautodailę subrandinusį tradicinį kaimą, jo gyvenimą ir papročius. Geras pavyzdys visiems buvo Jono Kriščiukaičio-Aišbės Brička su Kučo 1938–1943 m. raižiniais, Kuzminskio iliustruotas Kazio Borutos Baltaragio malūnas. Sodrios kasdienybės scenos su nerangiais kvailokais veikėjais, karikatūrai artimas išraiškingas figūrų piešinys ir grubios proporcijos, vinjetėse vaizduojamos buities atgyvenos Kučo ir Jurkūno iliustracijose rodo kaimą buką ir atsilikusį.
 
 
To meto estampai nuo knygų iliustracijų skiriasi tik tuo, kad jie paremti ne rašytojų kūriniais, o tautosaka, ir vietoj rupios kaimo gyvenimo prozos perteikia dainų kovos patosą ar lyrišką ilgesį. LSSR dailininkų sąjungos pirmininkas (1958–1982) ir Dailės instituto Grafikos katedros vedėjas (1948–1968) Kuzminskis 1960–1978 m. išraižė 14 ksilografijų pagal lietuvių liaudies dainas, dalį jų perkurdamas į revoliucines. Kaimo meistrų šventiesiems paveikslams būdingą patvarią, simetrišką simbolinių figūrų kompoziciją ir kitus „nacionalinius“ raiškos būdus socrealistiškai derindami su aktualiu sovietiniu turiniu Kuzminskis, Jurkūnas, Tarabildienė sukūrė naivių alegorijų, daugiausia taikos tema.
 
6 dešimtmečio pabaigoje subrendusi naujoji grafikų karta, Kuzminskio, Kučo ir Jurkūno mokiniai Albina Makūnaitė, Algirdas Steponavičius, Vytautas Valius, Aspazija Surgailienė, Birutė Žilytė, Sigutė Valiuvienė, Aldona Skirutytė sukūrė aibę estampų liaudies dainų, pasakų ar literatūros kūrinių motyvais. Jie į vaizdą dažnai įterpdavo teksto eilutes ir, nenorėdami atsilikti nuo kolorizmo tapyboje, medžio ar linoleumo klišės atspaudus ryškiai spalvindavo guašu. Modernesnė tautodailės interpretacija – ekspresyvi ar dekoratyvi, išryškinanti kokį nors vieną liaudies raižinių, drožinių, audinių ar skrynių puošybos bruožą, tapo jų individualios raiškos pagrindu. Bendra folklorinės krypties grafikos ypatybė – ornamentiniai lygiagrečių brūkšnelių plotai, savarankišką plastinę vertę įgijęs iš liaudies raižinių nusižiūrėtas figūrų šešėlių štrichas.
 
 
Vienas populiariausių 7 dešimtmečio grafikos siužetų – Eglė žalčių karalienė, žinoma iš Salomėjos Nėries poemos, pasakos vaikams ar graikų mitams artimos archajinės sakmės versijų. Didingos pasakos veikėjų figūros it paminklai stūkso vitražiškuose Makūnaitės raižiniuose. Viename iš daugybės Žilytės estampų šia tema Eglė vaizduojama kaip pagyvenusi moteris kraujuojančia Dievo Motinos širdimi, sulaužytas žalčio kūnas virš jos – niūrus neišvengiamos lemties įvaizdis. Pasakose, dainose ar poezijoje dailininkes labiausiai domino sunki moterų dalia, rūsčiuose raižiniuose jos stengėsi išreikšti jų sielvartą ir skausmą.
 
Liaudies dainos įkvėpė ne vieną dailininką, bet retas siekė grafikoje perteikti jų vaizdingas metaforas. Tautosakos dramaturgija, jos sąsajomis su istorija šiek tiek domėjosi Arūnas Tarabilda ar Valerijonas Galdikas, keliolikoje vienai dainai skirtų estampų pateikdamas nuoseklią jos turinio išklotinę. Kitiems labiau rūpėjo dekoratyvi forma. Naivūs, supaprastinti Surgailienės, Sigutės Valiuvienės raižiniai tautosakos temomis primena spalvinimo knygeles vaikams. Vietoj liaudies raižiniuose vaizduojamų šventųjų ir jų atributų sovietinėse tautodailės interpretacijose atsiranda dainuojantys ar šokantys lietuvaičiai tautiniais drabužiais, dūduojantys piemenėliai. Folkloro įvaizdžiai naudojami ir atvirai ideologinei propagandai. Ant kaimiškų kryžių, audinių, verpsčių ir kultuvių aptikti senieji pasaulio tvarkos simboliai grafikoje tampa bereikšmiais ornamentais.
 
Tradicinė lietuvių tautos kultūra daugelyje 7 dešimtmečio grafikos darbų atrodo negyva, suvenyrinė, grynai kaimiška, primityvi ir vaikiška. Neatsitiktinai suklesti vaikų knygų iliustracija. Įžvalgesni dailininkai folkloro tradiciją stengėsi atgaivinti ir sušiuolaikinti, skirdami daugiau dėmesio šio paveldo turiniui ir gilindamiesi į jo kartotės prasmę arba, atvirkščiai, – grynindami tautodailės formas, naudodami įvairesnes grafikos technikas.
 
Algirdas Steponavičius, oforto ir cinkografijos technikomis iliustruodamas smulkiosios tautosakos rinkinius ar tautosakai artimus rašytojų kūrinius, išrado vizualius vaizdingų posakių atitikmenis. Įvairių dydžių žmonių figūros – didelėmis lyg medinių skulptūrų galvomis ir trumpomis kojomis, augalai, gyvūnai, dangaus kūnai ir keistos būtybės čia susipynę į vieną knibždėlyną. 7 dešimtmečiu dailininkas sukūrė ir modernių estampų pramonės tema, bet geriau jam pavyko ezopinis kalbėjimas ir trumpais štricho šepetėliais padengtos pabaisos, pavyzdžiui, didelė žuvis plėšriais dantimis su pilve tiksinčiu mechanizmu.
 
Algimanto Švažo kartono raižiniai Tadas Blinda (1967) su išraižytais dainų posmais panašūs į senus sudūlėjusius dokumentus, o 50 estampų serija Lietuva (1966–1968), it turistinis vadovas pristatanti regionų papročius, legendas ir istorines įžymybes (Vilniaus architektūrą, Palangos Juzę, Stelmužės ąžuolą, Biržų alų, velnią su Puntuku), rodo šalį nesvetingą ir nejaukią.
 
Petras Repšys, diplominiam darbui pasirinkęs populiarųjį Eglės žalčių karalienės siužetą, išraižė savo paties perkurtą iš giminių girdėtą pasakos teksto versiją. Padrikos kompozicijos estampuose lyg atkastame sename kape išbarstyti papuošalai, griaučiai, audinių liekanos. Archeologiniai motyvai mitinį pasakojimą paverčia tikru istoriniu įvykiu, jo interpretaciją – su autoriaus vaizduote ir autobiografija susijusiu tyrimu. Raižiniuose Sigito Gedos poemai Strazdas (1967) dailininko pramanai, istorinės kaimo buities detalės, tautodailei būdingi religiniai simboliai susipina į šiurpokus, nejaukius vaizdus. Dokumentinis, asmeniškas ir jaudinantis santykis su tautos paveldu buvo atsakas sovietų valdžios diegiamam vaikiškam ir susvetimėjusiam etnografiniam požiūriui.
 
Rimtautas Vincentas Gibavičius 7 dešimtmečio pradžioje eksperimentavo perkurdamas liaudiškų karpinių ar šiaudinių dirbinių formas. Naivi folklorinė stilizacija jo grafikoje įgijo geometrinės abstrakcijos bruožų.
 
Modernizmas ir europinės tradicijos
 
Kitos, su folkloru nesusijusios, 7 dešimtmečio grafikos kryptys taip pat paremtos paveldu. Modernizmo plėtra neatskiriama nuo europinės kultūros tradicijų, dabarties vaizdavimas – nuo istorinių raiškos būdų. Dailininkus vis labiau traukia ne kaimas, o miestas, pirmiausia – Vilnius. Grubius medžio ir linoleumo raižinius pamažu keičia kitos, tikslesnio piešinio reikalaujančios technikos – ofortas, litografija, vėliau – šilkografija.
 
Moderniausią ir labiausiai vakarietišką grafiką 7 dešimtmečiu kūrė Gibavičius ir Vincas Kisarauskas, taip pat Vytautas Kalinauskas, Saulė Kisarauskienė.
 
Tolygiai linijų zigzagais padengtuose Gibavičiaus linoraižiniuose Vandenynų gyventojai (1964) plaukiojančios žuvys išryškėja visai kaip optiniame mene. Kvadratinis klišių formatas, paprastos ir negausios raiškos priemonės, daugybė motyvo variacijų ar net mechaniška jo kartotė būdinga ir kartono raižinių serijai Pajacai (1965) su judriu hampelmanu šachmatų lentos langelių fone. Janinos Degutytės, Jurgio Baltrušaičio poezijos įkvėptos cinkografijų serijos rodo dailininko aistrą geometrijai ir formaliai logikai, taip pat modernizmo ir istorizmo, darnos tarp formos naujovių ir atodairų į kultūros paveldą siekį. 126 serijos Vaikystės prisiminimai (1977–1982) estampai sudaryti iš 9, 16, 25, 36, 64 ar 100 kvadratėlių, kuriuose lyg pro langą ar praviras duris matomi keli tie patys kaimo sodybos vaizdai. Praeitis ir prisiminimai tampa citatomis, tradicinė kaimo kultūra – per laiko ir erdvės nuotolį apmąstoma asmenine patirtimi.
 
Kisarausko grafika ir iš jos sudarytos dailininko knygos forma ir temomis artimos dailininko tapybai. Sulaužytos kampuotos figūros, subyrėję veidai, ankštos geometrinės erdvės, grėsmingas juodos ir baltos kontrastas ankstyvuose kartono ir linoleumo raižiniuose paveikiai perteikia šalies ir žmogaus likimo tragizmą, nelaisvę, prievartą, baimę, netekties skausmą. Čia – mylimiausi dailininko herojai Edipas ir sūnus palaidūnas, riteriai, atsiranda užstalės ar dviejų dialogo, dvynių, Zodiako ženklų, senamiesčio motyvai. Estampus Kisarauskas dažnai spaudė nuo kelių klišių, įvairių daiktų paviršių, darė koliažus, monotipijas. Nuo 1980 metų vyrauja linoraižiniai su įkypomis, nustumtomis į šalį, įkalintomis dėžėse plonų baltų geometrinių linijų figūromis juodame fone.
 
Posūkis nuo grubios išraiškos prie šalto konstruktyvizmo pastebimas ir Kisarausko sukurtose dailininko knygose. Pradžioje jos atrodo lyg intymūs vizualūs dienoraščiai ar prisiminimai, vėliau dailininkas, raižydamas raides ir figūras, suteikia pavidalą tekstams – žmonos poezijai, Kristijono Donelaičio Metams, Saint-Johno Perse’o (Sent-Džono Perso) Anabasis, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laiškams.
 
 
Plačiau skaitykite: Saulė Kisarauskienė
 
 
7 dešimtmečio grafikoje pastebima ir tikslesnio tikrovės vaizdavimo, realizmo, akademizmo kryptis. Nors grafikai gaudavo daug užsakymų sukurti rašytojų, taip pat ir seniai mirusių, portretus, šis žanras kartu buvo viena iš svarbiausių prieigų prie žodžių neužstojamos tikrovės, dabarties gyvenimo. Tinkamai nupiešti žmogaus veidą ar kūną sugebėjo ne visi, tai labiau sekėsi žydų tautybės, taip pat išskirtinio talento ar Rusijoje studijavusiems dailininkams.
 
Janinos Lili Paškauskaitės plonų juodų linijų, plokšti, šiek tiek popmeną primenantys sausos adatos raižiniai itin skiriasi nuo kitų Lietuvos grafikų darbų. Jos diplominis darbas Dailės institute buvo žymių LSSR moterų portretai (1950), vėliau ji sukūrė seriją Kultūros ir meno darbuotojai (1953–1957). 7 dešimtmečiu Paškauskaitė išraižė ir buitinių scenų, miesto vaizdų, bet pagrindinė jos kūrybos sritis – menininkų ir mokslininkų portretai. Vienuose iš jų matyti vien intelektualus, susirūpinęs veidas, kitur – raiškesnė aplinka. Iš dviejų klišių atspaustuose ofortuose su mecotinta portretuojamojo siluetas kone švyti juodame fone. Greta figūrinių kompozicijų kovos ar sporto tema portretų sukūrė 1973 m. į Izraelį emigravę Samuelis Rozinas ir Galina Rozinienė, taip pat Adasa Skliutauskaitė, Eduardas Jurėnas, Romualdas Čarna.
 
Portretus ir šaržus puikiai piešė Stasys Krasauskas, vis dėlto labiau vertinęs poezijos iliustracijas, herojinius ir alegorinius vaizdus, apibendrintą žmogaus paveikslą, sklandų judrių proporcingų kūnų piešinį. Iš rusų sovietinės dailės perimtą 4 dešimtmečio neoklasicizmo stilių atgaivino sąmoningas, tekstų nulemtas dailininko susidomėjimas pasaulio kultūros praeitimi.
 
Leonas Lagauskas, Leningrade ištobulinęs akademinio piešimo įgūdžius ir minkšto lako techniką, susižavėjęs Renesanso, baroko daile, greta kompozicijų pramonės, uosto, darbo tema ir portretų taip pat kūrė tobulo žmogaus, jaunystės, įsimylėjusių jaunuolių paveikslus. Klasikinės Europos dailės tradicijomis paremta raiška jam leido sukurti kitokių nei folklorinė grafika kaimo vaizdų ir įspūdingų senojo Vilniaus panoramų.
 
Vilniaus tema, populiari tarpukario dailėje, sovietų valdžiai irgi buvo priimtina, nes senąją sostinę Lietuvai grąžino sovietų armija. Gibavičius 1968 m. už estampų seriją Vilnius (1964–1967) pelnė LSSR premiją. Vilniaus peizažus sovietmečiu kūrė daug grafikų: Kuzminskis – folklorinio stiliaus, Kalinauskas – modernius, Žilytė – stilingai dekoratyvius. Valių, Skirutytę domino europinis Vilniaus barokas, Roziną, Paškauskaitę – ištuštėjusios senamiesčio gatvės, Tarabildą, Makūnaitę, Repšį – miesto legendos.
 
Lagausko Senojo Vilniaus panoramos (1971–1979), 15 didelių ofortų serija, – tai kruopščiai tikroviškai nupieštos Senamiesčio apžvalgos iš viršaus, pilnos erdvės ir dienos šviesos, su vos įžiūrimomis šiuolaikinių miesto gyventojų figūrėlėmis, kūdikių vežimėliais, automobiliais. Paskutiniame serijos estampe pro vieno namo sienoje išpjautą ertmę matyti grafiko dirbtuvė su presu, dvi pusnuogės pozuotojos, trečioji išskrenda it mūza su lyra rankoje, danguje lyg angeliukai sklando nuogalės su trimitais. Miesto istorijos ir dabarties ryšį dailininkas perteikė ir džiugiomis romantinėmis alegorijomis: Senamiesčio fone susitinka jaunyste trykštanti nuogalė ir plačiakelnis dabita poetas, švenčiamos vestuvės.
 
Miesto, ypač Vilniaus Senamiesčio, vaizdai ne tik buvo svari alternatyva kaimo folklorui. Jie atskleidė istorinio laiko lūžį, prarają tarp Lietuvos sovietinės dabarties ir tolstančios, nykstančios praeities. Repšys, archeologiškai interpretavęs tautosaką, pamėgino atgaivinti praeitį sumaniai derindamas senąją ir modernią raišką. Poetą Senamiestyje pavaizdavo proziškai – Sigitas Geda Pilies gatvėje basas stovi ant svarstyklių. Senus lietuvių papročius, istorinius mūšius, Jono Biliūno apsakymų motyvus perteikė šiurpokais, nejaukiais kruopštaus piešinio ofortais ar litografijomis, baroko bruožus supindamas su siurrealizmu, senųjų spaudinių, žemėlapių citatas – su savo vaizduote, šeimos gyvenimu. Lietuvos praeitis ir tradicinė tautos kultūra Repšio grafikoje tampa Europos kultūros, istorijos dalimi ir masina žiūrovą savo baugiais slėpiniais.
 
8 dešimtmečiu estampų serijų Lietuvos istorijos tema sukūrė ir kiti grafikai. Svarbus akstinas buvo Vilniaus universiteto jubiliejui skirta paroda (1979). Mėgstama tema taip pat buvo Žalgirio mūšis, 1863 metų sukilimas. Dailininkai ieškojo tam tikro vaizdinio kodo, rakto į praeitį. Juo galėjo tapti lyg scenovaizdis konstruojama mūšio lauko erdvė, senųjų spaudinių kompozicijos principai.
 
 
Plačiau skaitykite: Stasys Krasauskas
 
8 dešimtmečio jaunimas
 
8 dešimtmečio jaunimas su pasaulio kultūra, jos praeitimi ir savo fantazija sumišusią dabartį vaizdavo šiuolaikiškais būdais. Formos ir technikos požiūriu grafiką ypač atnaujino neformalus trejetas – Eduardas Juchnevičius, Mikalojus Povilas Vilutis ir Vytautas Jurkūnas jaunesnysis.
 
Juchnevičius, studijų pabaigai išraižęs estampų seriją apie baltiškąją senovės Prūsiją (1968), pavaizdavęs lietuvių karus su kryžiuočiais, vėliau patupdė geležinį vilką prie dailininko kojų, rikiavo riterius su bibliniais ir mitiniais herojais, Dzeusą su Vytautu Didžiuoju. Panašiai kaip ir Krasauskas ar Kisarauskas, iškiliajai spaudai būdingą negatyvinį vaizdą jis pavertė grafikos privalumu. Baltų linijų piešinys juodame fone didelio formato linoraižiniuose – konstruktyvus ir kartu groteskiškas, naujoviškai stilizuoti šarvais dengti kūnai šiandien asocijuojasi su graikų vazų ir kiberkosmoso fantastikos filmų estetika.
 
Vilutis, 1970 m. baigęs Dailės institutą, Kijeve dar mokėsi šilkografijos ir išpopuliarino ją Lietuvoje. Puošni, susijusi su popmenu, suteikianti estampui ryškias spalvas ir tviskantį lakuotą paviršių technika ir karikatūrai artimas ekspresyvus piešinys leido sušiuolaikinti net antikos ar priešistorės įvaizdžius. Iš greitų piešinių atsiradusiose šilkografijose dažniausiai matoma viena galva, pavyzdžiui, veido profilis su parašiutu viršugalvyje, ar figūra – baisios moters iškeltomis rankomis, į dangų žiūrinčio agresyvaus milžino. Būtybės ilgainiui praauga net Žemės rutulį, bet jų piešinys smulkėja, atsiranda grynai dekoratyvių elementų. 10 dešimtmečiu Vilutis ėmė kurti koliažo pobūdžio vaizdus. Iš medijų visatos ir dailininko vaizduotės atklydusios besvorės sužeistos figūros susitinka saulėlydžio žaros nutviekstoje vietovėje, nors menama erdvė be žemės traukos kartu tėra lakšto paviršius su išdėliotais radiniais.
 
Jurkūnas išbandė kone visas žinomas technikas – ofortą, medžio raižinį, nespalvotą ir spalvotą linoraižinį, šilkografiją. Jo estampai sklidini gyvenimo džiaugsmo. Juose nėra praeities pėdsakų – tik dabartis, dailininką supantys žmonės, vaizduotė, humoras, anekdotai, nuogalės, Jerome'o Salingerio (Džeromo Selindžerio) ir Jacko Kerouaco (Džeko Keruako) kūrinių nuotaika. Formos požiūriu Jurkūno grafikai būdingas sklandus ir kartu tyčia vaikiškai stilizuotas piešinys, judrios, neretai lyg vėjo kedenamos figūros, kartais – montažinės kompozicijos, greta vaizdo kaligrafinis tekstas.
 
Grafikės daugiausia rinkosi oforto ar litografijos techniką. Gražinos Didelytės, Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės estampų ir poezijos iliustracijų formatai nedideli, bet kompozicijos sudėtingos, iš kontrastingų fragmentų sudėliotas vaizdas kartais primena gavosūkį. Laisvai banguojančios linijos, žmones ir augalus supanti balta erdvė ir nesvarumo motyvai sukuria tauriai pakilią, nostalgišką nuotaiką.
 
Jūratė Stauskaitė, pirmuosiuose ofortuose vaizdavusi kaimą, netrukus atsigręžė į europinę kultūrą ir moters patirtis. Moteris išsineria iš rokokinės suknelės, nuoga su šunimi sėdi pievoje. Negausios ir trapios juodos linijos, beveik pranykstančios erdvioje popieriaus baltumoje, ilgainiui tampa kaligrafiškai taiklios, staigios, energingos. Susidomėjusi kūnu ir judesiu, dailininkė netrukus atrado šokį – svarbiausią savo kūrybos temą. Šokio judesiais virstantys piešimo gestų pėdsakai suvirpina žiūrovų sielas.
 
1976 m. grafikos studijas baigęs Gerardas Šlektavičius diplominiame darbe, šešių spalvotų estampų serijoje Studijų metai, gerai pažįstamą Dailės instituto studentų kasdienybę pavaizdavo pasirinkęs madingąją šilkografijos techniką ir klasikinį, senamadį vaizdo sandaros būdą – darnią, daugiaplanę figūrinę kompoziciją. Kartais tai scena interjere, kur pro neįprastai didelius langus matyti Vilniaus Senamiesčio architektūra. Vėliau jis dar sukūrė spalvotų linoraižinių jaunystės ir seno miesto tema.
 
 
Plačiau skaitykite: Mikalojus Povilas Vilutis
 
Neoekspresionizmas
 
Iš 8 dešimtmečio Dailės instituto absolventų išsiskyrė Elvyra Kairiūkštytė, atnaujinusi linoraižinio techniką, ištobulinusi spalvotą, iš keleto klišių spaudžiamą estampą ir išplėtusi jo raiškos galimybes. Jos kūryba – tarsi trūkstama grandis tarp 7 dešimtmečio tautodailės interpretacijos ir 9–10 dešimtmečių neoekspresionizmo, taip pat susijusio su primityvia raiška.
 
Kairiūkštytė iš pradžių vaizdavo savo artimiausią aplinką, supančius žmones, studentų gyvenimą, sukūrė bičiulių portretų. Netrukus jos kūryboje atsirado nuorodų į senovės pasaulio kultūras, feministinės kritikos užuominų ir aibė įvairių moters įvaizdžių – nuo goslios nuogalės iki nežinomos šventosios ar teatrališkos graikų deivės. Daugiaspalviai Kairiūkštytės estampai – daugiasluoksniai, dėl savitos paviršiaus ir regimos gelmės sąveikos optiškai judrūs. Drąsi, nevaržoma dailininkės meistrystė, moderni ekspresija, ironija ir liaudiško primityvizmo parodijos buvo taiklus kirtis sustabarėjusiai tautinei grafikos mokyklai ir kartu jos atgimimas.
 
9–10 dešimtmečiais dėl poreikio permąstyti paveldą ir tautines tradicijas ar noro neatsilikti nuo europinės neoekspresionizmo bangos grafikai vėl susidomi tautodaile ir grubiu „liaudišku“ iškiliosios spaudos raižiniu.
 
Nedideli, taupūs, pilkų atspalvių Viktorijos Daniliauskaitės estampai primena smarkiai išdidintus tradicinių raižinių fragmentus. Svarbus jų elementas – išlaisvinti, atkabinti nuo kontūro lygiagrečių brūkšnelių pluoštai. Gamtos motyvai ar pramanyti baltiški, pagoniški moters žemės, moters paukščio, moters augalo įvaizdžiai čia atrodo atklydę iš tautodailės paraščių. Robertos Vaigeltaitės-Vasiliūnienės spalvoti medžio raižiniai tyčia netvarkingai sudaryti iš daugybės linijų ir spalvų sluoksnių. Religiniai ir etnografiniai motyvai, archeologinių radinių atvaizdai, tradiciniai simboliai juose išdėstyti lyg kilimų ornamentai. Laisvydė Šalčiūtė kurį laiką raižė išraiškingas aistros apimtų nuogų moterų figūras ornamentinių kilimų fone. Eglės Vertelkaitės 1998–2001 m. ekspresionistiniai estampai skirti lemtingos moters įvaizdžiui. Kęstutis Vasiliūnas „liaudiškuose“ medžio raižiniuose pabrėžė religinį tautodailės turinį.
 
Prieš tuščią dailės dekoratyvumą, už konceptualumą ir prasmę rimtai į kovą stojo bene geriausiai neoekspresionizmo idėjas perpratęs Kęstutis Grigaliūnas. 20 ryškiaspalvių linoraižinių serijoje Jurgeliškės (1988–1989) vaikiškai primityvia ir kartu popmeniškai patrauklia forma jis pasakoja apie vieną jau išnykusį Lietuvos kaimą pokariu – sovietų tankus, tremtį, šūvius miške, laidotuves, nakties siaubą, partizanų kūnais nuklotas aikštes.
 
 
Plačiau skaitykite: Elvyra Kairiūkštytė
 

Komentarai

Rašyti komentarą
Pasidalinkite savo komentaru.

Šaltiniai ir nuorodos

Degantis gyvenimo artumas: Elvyra Kairiūkštytė 1950–2006
Sudarytojos Ksenija Jaroševaitė, Kristina Kleponytė, Regina Norvaišienė, Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius: Tyto alba, 2010
Lietuvių grafika. 1963
Albumas, sudarytojas Rimtautas Gibavičius, Vilnius: Vaga, 1964
Lietuvių grafika. 1964–1965
Albumas, sudarytojas Rimtautas Gibavičius, Vilnius: Vaga, 1966
Lietuvių grafika. 1966–1967
Albumas, leidinį parengė Rimtautas Gibavičius, Vilnius: Vaga, 1968
Lietuvių grafika. 1968–1970
Albumas, sudarytojas Rimtautas Gibavičius, Vilnius: Vaga, 1971
Lietuvių grafika. 1971–1974
Albumas, leidinį parengė Rimtas Tarabilda, teksto autorius Jonas Kuzminskis, Vilnius: Vaga, 1976
Lietuvių grafika. 1975–1980
Albumas, leidinį parengė Rimtas Tarabilda, teksto autorius Jonas Kuzminskis, Vilnius: Vaga, 1983
Lietuvos dailė: XX–XXX a. sandūra. Saulė Kisarauskienė
Teksto autorė Ramutė Rachlevičiūtė, sudarytojos Ramutė Rachlevičiūtė, Danutė Zovienė, Vilnius: Dailininkų sąjungos leidykla, 2008
Petras Repšys
Sudarytojai Laima Kanopkienė, Eugenijus Karpavičius, tekstų autoriai Alfonsas Andriuškevičius, Alfredas Bumblauskas [ir kt.], Vilnius: Kultūros barai, 2006
Stasys Krasauskas. Atspaudai
Sudarytoja Aistė Jurga Krasauskaitė, Vilnius: Alma littera, 2006
Stasys Krasauskas
Straipsnių ir amžininkų atsiminimų rinkinys, parengė Judita Grigienė, Vilnius: Vaga, 1980
Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai. Mikalojus Povilas Vilutis
Įvadinio teksto autorė Jurgita Ludavičienė, Vilnius: LDS Dailės leidybos ir informacijos centras, 2003
Ingrida Korsakaitė
Rimtautas Gibavičius
Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1995
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.