Paukščiai – visažiniai
Senovės Romoje gyveno žyniai, vadinami augūrais. Jie ištisas dienas stebėdavo paukščius, jų skrydį, elgesį, riksmus ir pranašaudavo ateitį. Augūrai tikėjo, jog taip dievai perduoda žmonėms svarbias žinias, išsako savo valią. Lygiai vidurdienį žyniai pradėdavo stebėti dangų ir tuo metu pasirodančius paukščius.
Svarbiausias žinias perduodavo juodasis strazdas ir erelis žuvininkas, mažiau reikšmingas – erelis, vanagas, varna, pelėda. Reikėdavo būti ypač akylam ir mokėti suprasti galybę paukščių perduodamų ženklų, suvokti jų tarpusavio ryšį. Tokiu būdu augūrai spręsdavo ūkio klausimus, spėdavo orus, žmonių likimus, netgi priimdavo sprendimus dėl valstybės problemų.
Pranašas gaidys
Vėlyvojo henelizmo laikotarpiu spėjimais pagal gaidžio elgesį tikėjo valdovai, o teismuose netgi buvo atskleidžiami nusikaltėliai. Šiandien tokie burtai labiau primena spiritizmo seansą. Ant žemės būdavo nupiešiamas didelis apskritimas, į jo vidurį sudedamos kortelės su raidėmis, o šalia kiekvienos iš jų paberiama grūdų.
Paleistas gaidys lesdamas grūdus „atsakydavo“ į užduotą klausimą – buvo surašomos raidės, ties kuriomis palesti jis sustodavo. Taip teisme išsiaiškindavo nusikaltėlių vardus ir netgi jų apibūdinimus. Niekas nedrįsdavo abejoti pranašystės tikslumu ir patikimumu. Gaidys niekada nelesdavo iš vienos krūvos, o blaškydamasis ieškodavo grūdo keliose krūvelėse. Tokiu būdu būdavo sudėliojami trumpi atsakymai, o kartais netgi posakiai.
Nakties sargė
Pelėdos dėl naktinio gyvenimo būdo dažniausiai laikomos blogio pranašėmis, o mitologijoje – velnio tarnaitėmis. Keltai šiuos paukščius vadino nakties raganomis. Manyta, kad ūkaujanti pelėda pranašauja nelaimę ar net mirtį. Ankstyvaisiais Viduramžiais pelėda įprasmino piktų kerų simbolį.
Magiškuose ritualuose ji aukota siekiant apsisaugoti nuo blogos akies. Kai kurios Amerikos indėnų gentys tikėjo, kad pelėdos neša ligas ir mirtį, o kitos buvo įsitikinusios, jog šie paukščiai – jų mirusių giminaičių sielos. Arabų kultūroje pelėdos – blogio dvasios, naktimis vagiančios vaikus.
Tačiau ne visais laikais pelėda turėjo neigiamą reikšmę. Senovės Graikijoje ji buvo išminties deivės Atėnės paukštis. Pelėda netgi vaizduota ant monetų kaip sėkmės simbolis. Praskridusi virš mūšiui besiruošiančios kariuomenės ji pranašaudavo pergalę.
Žvirbliai – išdavikai ir dievai
Romėnų laikais manyta, kad žvirbliuose įsikūniję dievai. Todėl šių paukščių buvo negalima skriausti, priešingu atveju, aplankydavo nelaimė. Tikėta, jog žvirbliai į dangų neša mirusiųjų sielas. Dėl to juos reikia saugoti ir globoti.
Krikščionybė byloja, kad žvirbliai išdavė nukryžiuotą Jėzų Kristų. Kai visi manė, kad jis mirė, paukščiai šaukė: „jis gyvas, gyvas“. Todėl kankinimai buvo pratęsti. Sakoma, kad už bausmę žvirbliams buvo surištos kojytės, dėl to jie negali vaikščioti, o tik šokinėti.
Mistiniai albatrosai
Albatrosai – stiprybės ir vilties simbolis. Jūreiviai, išvydę virš jūros sklandančius paukščius, įgaudavo jėgų, energijos ir sėkmingai pasiekdavo krantą. Sakoma, kad jūroje žuvusių jūreivių sielos persikelia į albatrosus. Užmušti šį paukštį – tai nužudyti jūreivį.
Tokia legenda atsirado po to, kai vienas kapitonas su įgula išplaukė į jūrą ir pagavo albatrosą. Jūreiviai ketino paukštį brangiai parduoti zoologijos sodui. Tačiau po dienos nelaisvėje paukštis nugaišo, o laivą pradėjo persekioti nesėkmės ir nelaimės.
Kranksintis pranašas
Dėl spalvos ir grėsmingos išvaizdos juodasis varnas sulaukia daugiau neigiamų vertinimų nei liaupsių. Tikėta, kad šis paukštis neša ligas, karą, mirtį, o kranksėjimu prišaukia nelaimes. Juodieji varnai neatsiejami nuo raganų, juodosios magijos, piktų burtų ir velnio.
Šiaurės tautų tradicijoje varnai labai gerbiami ir saugomi. Jie simbolizuoja pirmuosius protėvius, išmintį, įžvalgumą ir galią. Legenda pasakoja, kad Anglijos karaliaus Arturo dvasia po mirties įsikūnijo į juodąjį varną. Taip karalius visada pasiruošęs saugoti ir ginti savo šalį.
Įdomybės:
Pamatę neigiamas pranašystes augūrai galėdavo atšaukti net svarbius valstybinius nuosprendžius.
Romėnų pranašystės rėmėsi naminių paukščių elgesiu ir skleidžiamais garsais.
Anksčiau tikėta, kad pamačius gandrą reikia persiversti kūliu. Tai žadėdavo geresnį gyvenimą.
Keltai pelėdas siejo su mirusiųjų kūnais.
Indų Rigvedoje pelėda vaizduojama kaip mirusiųjų paukštė.
Lietuviai skaičiuodavo, kiek kartų gegutė sukukuos. Jaunimui ji pranašaudavo, kiek metų liko iki vestuvių, seniesiems – iki mirties.
Jeigu paukštis atsitrenkia į langą, sakoma, jog atnešė blogą žinią. Jeigu nutūpė ant palangės – naujieną.
