Ant gandro sparnų išskrenda ir vasaros džiaugsmas

Palangiškis Jonas Žebelys ypatingai išgyvena atsisveikinimą su gandrais – pakėlęs akis į paties padarytą gandralizdį, vyras savo mylimų sparnuočių ten klegant neberanda būtent per savo gimtadienį – rugpjūčio 24-ąją, kuri ir yra vadinama šv. Baltramiejaus, arba Gandrų išskridimo, diena.

Dar nuo vaikystės akių nuo gandrų negalėdavęs atplėšti palangiškis Jonas Žebelys prieš dvi dešimtis metų pats surentė gandralizdį savo sodo sklype. Labiau suprasti šio Lietuvos nacionalinio paukščio gyvenimą jam padeda ir pokalbiai su ornitologe Lidija Umbrasiene.

„Rengdamiesi išskristi gandrai ilgai suka ir suka ratus apie lizdą, kol įsisuka į jiems palankią oro srovę , juos iškeliančią labai aukštai. Gaila, kai lizdas ištuštėja, – nebeturiu į ką žiūrėti“,- pasakojo J.Žebelys, kuris kiekvienais metais vasarai nedrąsiai velkantis rudeniškus rūbus, su liūdesiu į tolimus kraštus išlydi savo sparnuotuosius sodo kaimynus.

„Pirmieji į žiemavietes išskrenda jaunikliai. Rugpjūčio mėnesį pirmamečiai paukščiai būna Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje. Rugsėjį gandrai pasiekia Siriją, Egiptą. Spalį būna Sudane. Galutinis jų kelionės taškas – Pietų Afrikos Respublika arba Botsvana“,- teigė ornitologė palangiškė Lidija Umbrasienė, pokalbį su J.Žebeliu praturtinusi mokslo žiniomis.

Laimės paukštis

Pasak L.Umbrasienės, lietuviai nuo seno tikėjo, kad gandras yra laimę nešantis paukštis, todėl didelis džiaugsmas tiems, kurių sodyboje šie sparnuočiai įsikuria.

„Žmonės netgi sakydavo, kad jei keliautojas yra svetimame krašte ir nežino, pas ką prašytis nakvynei, reikia eiti į tą sodybą, kurioje yra gandralizdis, – tai ženklas, kad čia gyvena geri žmonės“,- pasakojo L.Umbrasienė, priminusi, kad lietuviai, kaip, beje, ir armėnai bei vokiečiai, gandrą yra išrinkę nacionaliniu paukščiu.

Lietuvos ornitologų draugija 2010 metus buvo paskelbusi Baltojo gandro metais - tuomet šių paukščių Lietuvoje buvo suskaičiuota apie 20 tūkst. porų. „Anksčiau gandrų Lietuvoje buvo mažiau, nors ir dabar kai kuriose Europos šalyse jų nėra gausu, o kai kur, pavyzdžiui, Danijoje, gandrų iš viso nebėra, Belgijoje - iki 50 porų, Šveicarijoje – apie 300 porų“,- sakė L.Umbrasienė.

Gandrai apsigyveno greitai

J.Žebelys atsiminė, kad jis dar vaikystėje negalėjęs atplėšti akių nuo tėviškės sodyboje įsikūrusių gandrų, ir tėvui vis klausinėjus, ko jis ilgai stoviniuoja kieme, kaskart atsakydavęs: „Į paukštukus žiūriu“.

Ir neatsibodo jam į tuos paukščius žiūrėti, atvirkščiai – turėdamas dešimties arų sodą Palangoje, čia J.Žebelys prieš dvidešimt metų iškėlė gandralizdį, jam gerai matomą iš visų pusių sode. Statybininko duonos valgęs J.Žebelys tvirtai suvirino 10 metrų aukščio gandralizdžio atramą, o pačiam lizdui panaudojo metalinę dušo vonią, kurią sutvirtino armatūra, o vėliau dar užpylė avių mėšlu, velėna, kraštus išpynė karklais.

„Nespėjau kopėčių nusinešti, atsisuku – jau stovi gandras,- kaip greitai jo pagamintas gandralizdis sulaukė gyventojų, - papasakojo J.Žebelys, pastebėjęs, kad to paties gandralizdžio apačioje apsigyvena ir žvirbliai. – Kaip gandrai pyksta ant tų žvirblių, kad jie daug triukšmauja. Bet nieko jie tiems žvirbliams padaryti negali“.

Sugrįžta ne visi

Visą vasarą savo klegesiu žmones džiuginę gandrai rugpjūčio pabaigoje jau kelia sparnus į keletą mėnesių truksiančią kelionę Pietų link.

„Per žmonos gimtadienį, balandžio 6-ąją, gandrai jau būna sugrįžę, o per mano – jie išskrenda. Kadangi šia proga dažniausiai į sodą ateiname su šeima – vaikais ir anūkais, tai dar ir visi spėjame mus paliekantiems gandrams pamojuoti“,- pasakojo 78-ojo gimtadienio laukiantis J.Žebelys, įpratęs vasaras leisti stebėdamas gandrų gyvenimą.

Vyras džiaugiasi, kad jo gandralizdyje kiekvienais metais klega jauniklių, o šiemet jų yra du. J.Žebelys pastebi, kad jaunikliai vis drąsiau išbando spranus, nes netrukus jie, dar kiek pasibūriavę Lietuvoje, drauge su kitais gandrais skris Afrikos link.

Ši kelionė gandrams yra varginga ne tik dėl ilgo kelio, kurio susidarytų 10 tūkst. km, jei brėžtum tiesią liniją. Gandrai aplenkia kalnus, atvirus jūros plotus, skrenda per sąsiaurius. Be to, kelionių metu gandrai susižeidžia, užskridę ant elektros laidų, apdega, apsinuodija maitindamiesi sąvartynuose, gerdami užterštą vandenį.

Tad ne visiems lietuviškiesiems gandrams, kurie gyvenimui sudaro pastovias poras, yra lemta sveikiems ir gyviems sugrįžti į gimtinę, į tą patį lizdą, kuriame jauniklius jie veda kiekvienąmet.

Kovoja dėl lizdų

Dar belaukdamas, kada pavasarį sugrįš gandrai, J.Žebelys kiekvieną pavasarį skuba pasirūpinti jų būsimais namais – kas dvejus metus lipa į gandralizdį ir su kirviu bei kastuvu pagilina lizdą, jame padarydamas duobutę.

„Gandrai lizdą sumuša lygų kaip stalą ir dėl to iš jo gali išriedėti gandrų padėti kiaušiniai. Gandrai patys kiaušinių iš lizdo neišmeta, kaip kad kartais žmonės apie juos neteisingai pagalvoja. Kiaušiniai iškrenta, kai lizdo šeimininkus puola kiti gandrai, kartais ir per visą vasarą ieškantys ir niekaip nerandantys sau lizdo“,- pasakojo L.Umbrasienė.

Jai pritarė ir J.Žebelys, kuriam ne kartą teko matyti gandrų kovas dėl lizdo ir gelbėti susižeidusius paukščius. „Lizdų mažai. Jeigu lizde lieka viena patelė, o patinas nespėja į pagalbą – ją gali kiti gandrai ir užkapoti“,- teigė vyras, kurio žiniomis, jis vienintelis Palangos sodininkų bendrijose turi gandralizdį.

L.Umbrasienė teigė, kad 70 proc. gandralizdžių esama medžiuose, o jei jie susukami ant elektros stulpų, elektros tinklų darbuotojų būna pakeliami ant specialių, saugių platformų. Kita dalis lizdų – ant stogų, vandens bokštų. „O kartą mačiau lizdą, sukrautą ant šieno kaugės“,- pasakojo L.Umbrasienė.

Priešingybė – juodasis gandras

„Gandrai minta ne tik varlėmis,- sakė L.Umbrasienė. – Jie Turkijoje lesa skėrius, o pas mus –karkvabalius, žiogus, laumžirgių vikšrus, peles, roplius.“

„Taip pat ir kurmius. O kartą mačiau, kaip gandras į lizdą gyvatę atnešė – iš pradžių pamaniau, kad jis virvę neša“,- juokėsi prisiminęs J.Žebelys, kuris pritarė L.Umbrasienės pastabai, kad gandrai jaunikliams atneša jau apsvaigintą grobį.

„Gandrai, skirtingai negu kiti paukščiai, vos išsiritę jau mato. Tik ant kojų ilgai dar nemoka stovėti – jos būna ilgos ir silpnos, todėl jaunikliai iki 15 dienų tupi ir guli, nepajėgdami išsilaikyti ant savo kojų,- pasakojo L.Umbrasienė. – O ar žinote, kaip atskirti jauniklį gandrą nuo jo tėvų? Jauno gandro snapas yra juosvas, o seno – raudonas. Be to, gandrai ne tik stengiasi savo jauniklius pamaitinti, bet ir ištiesę sparnus juos apsaugo nuo saulės kaitros, lietaus. Beje, sparnų plotis – 2 metrai ir gandras sveria nedaug – apie 3 - 4 kg“.

Visiška priešingybė baltajam gandrui, pasakojo L.Umbrasienė, yra vienišius, atsiskyrėlis juodasis gandras, kuris gyvena senose, užpelkėjusiose giriose ir nemėgsta būti stebimas – šį paukštį net fotoaparato blykstė gali taip išgąsdinti, kad jis daugiau nebegrįš į lizdą.

„Juodieji gandrai, skirtingai negu baltieji, neklega. Kartą juos mačiau: jaunikliai stovi kaip statulos. O parskridus tėvams, pradėjo kvykti kaip paršeliai“,- pasakojo L.Umbrasienė, kuriai juoduosius gandrus teko stebėti Ažvinčių girioje.

Raktas į rudenį

Piliakalnio pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Vida Jonauskienė, atsakinga už etninės kultūros įgyvendinimą, teigė, kad seniau žmonių kasdienis gyvenimas buvo neatsiejamai susietas su gamta, todėl stebėdami jos reiškinius lietuviai įžvelgę ir tam tikrą jos cikliškumą, davusį pradžią ir posakiams, prognozėms, spėjimams.

„Sakoma: jei šv. Baltramiejaus dieną gražus oras, tai ir ruduo bus gražus. Taigi šv. Baltramiejus, arba atsisveikinimo su gandrais diena, yra raktas į rudenį. Išskridus gandrams, sutrumpėdavo diena, darbo būdavo mažiau, tad ir piemenims nebeduodavo pavakarių, būdavo atleidžiamas juos prižiūrėti turėdavęs kerdžius“,- pasakojo V.Jonauskienė.

Pasak jos, seniau žmonės po šv. Baltramiejaus pradėdavo kirpti avis. O jei ketindavo nudirti avies odą, šį darbą atlikdavo tada, kada senas mėnuo – kai dyla pilnatis, nes tada oda būdavusi tvirtesnė. O jauną mėnulį gimusį avies jauniklį žmonės pasilikdavo veislei.

Avies odos nudyrimas siejasi ir su šv. Baltramiejumi, kurio varduvės su gandrų išlėkimo diena buvo sutapatinta į Lietuvą atėjus krikščionybei. Šv. Baltramiejus gyveno I amžiuje ir jis buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Gyvuoja legenda, kad apaštalas Baltramiejus atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas jam gyvam nulupo odą, o paskui jį ir paskandino. Todėl šv. Baltramiejus, kuris laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju, yra vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą.

Lietuviai gandrą laikė laimės paukščiu ir buvo net manyta, kad į tą trobą, kur yra gandralizdis, net žaibas netrenks. Kalendoriniuose metuose esama ir daugiau švenčių, pavadintų paukščių vardais: vasario 24-oji yra Vieversio diena, kovo 4-oji – Kovarnio, Špoko (varnėno) diena, kovo 10-oji – Keturiasdešimties paukščių diena, kovo 19-oji – Pempės diena, o kovo 25-oji – Gandrinės.

Lietuvių liaudies išmintimi pasidalijo ir L.Umbrasienė: jeigu gandrai grįžta murzini, vasara bus šlapia; jei gandrai neturi jauniklių – vasara bus sausringa. Jei pamatai gandrą skrendantį – metai bus sėkmingi: mokinys išlaikys egzaminą, mergina – ištekės, tačiau jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį, vadinasi, tais metais ir pats „tupėsi“ vietoje.

„Dar buvo tikima, kad gandras, klampodamas po pelkynus, gali ir ligą paskandinti – to jo ir buvo prašoma“,- pasakojo L.Umbrasienė.

• Rašyti komentarą (7)