1990 m. Ričardo Povilo Vaitiekūno iniciatyva įkurta tapytojų grupė „24“, subūrusi iškiliausius „tyliuosius modernistus“, siekiančius atstovauti aukštesnio lygio, elitinei dailei, 1999 metais galerijoje „Lietuvos aidas“ surengė savo paskutinę parodą. Grupės aktyvistams ir teoretikams (tai buvo garsūs kritikai Alfonsas Andriuškevičius ir Viktoras Liutkus) nepavyko išsaugoti tapybos pirmenybės tarp menų, ypatingo tapytojų statuso ir įtakos institucijose.
|
Plačiau skaitykite: Grupė „24“
|
XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje tapyba atsidūrė dailės gyvenimo nuošalėje. Klasikai keikė tradicinės dailės rūšis užgožusį naująjį aparatinių medijų meną. Vis dėlto dauguma to meto tapytojų ir toliau tapė. Jų kūriniai buvo eksponuojami Kauno, Klaipėdos parodų salėse, taip pat Sąjūdžio metais ar tuoj pat atgavus Nepriklausomybę įsteigtose privačiose galerijose („Lietuvos aidas“, „Vartai“). Siaučiant infliacijai, gausybė Lietuvos dailininkų produkcijos buvo pusvelčiui parduota Vakarų Europos šalyse. Pamažu stiprėjo ir dar sovietmečiu pradėjusi formuotis šalies dailės rinka.
1989 m. Jono Gasiūno įkurta tapytojų grupė „Angis“ gyvavo iki 2010 metų. Jos nariai, tarp kurių – nemažai kauniečių, kurį laiką geriausiai atstovavo atkakliems, nenutildomiems tapybos meno „dinozaurams“. Neoekspresionistinė didelių formatų „Angies“ tapyba buvo paveikta hipių kultūros, psichodelinės muzikos, masinės kultūros klišių, reklamos ir kino, taip pat – poreikio perdirbti Lietuvos modernizmo klasiką, ypač Antaną Gudaitį.
Svarbus grupės indėlis į tapybos raidą – abstrakcijos. Henrikas Čerapas plėtojo beveik monochrominį abstraktų ekpresionizmą su peizažo nuorodomis. Juodą spalvą čia įkūnija ne tik dažai, bet ir asfalto derva. Vėliau paveiksluose atsiranda užrašai. Rimvydas Jankauskas-Kampas irgi tapė peizažo bruožų turinčias abstrakcijas, tik ryškiomis spalvomis, o jo žvilgsnis dažniau krypo ne į žemę, o į dangų. Vytautas Dubauskas kūrė spalvingas abstrakcijas su figūrinių kompozicijų užuominomis. Ričardui Nemeikšiui būdingos lygiai nudažytos šaltibarščių spalvos drobės su minimaliais priedais arba trimatės erdvės iliuzija be aiškių regimojo pasaulio objektų. Vėliau jis ėmė ant pakavimo kartono klijuoti blizgučių ornamentus.
Tikroviškos, vaizduojamosios ekspresionistinės tapybos tradicijas XX a. paskutiniu dešimtmečiu puoselėjo keli jaunesnės kartos dailininkai. Solomonas Teitelbaumas, tirštais dažais tapydamas miestų peizažus, autoportretus ar Eimunto Nekrošiaus statytų spektaklių personažus, įkvėpimo sėmėsi iš Paryžiaus mokyklos ir tarpukario Kauno žydų dailininkų kūrybos. Sigita Maslauskaitė, paeksperimentavusi su banaliais modernizmo motyvais, vėliau tirštais stambiais potėpiais ėmė tapyti religinius paveikslus pagal baroko meistrų drobes.
Ryškiausia 10 dešimtmečio tapybos meno žvaigždė – Vilmantas Marcinkevičius. „Vartų“ galerijos atrastas ir išpopuliarintas jaunas menininkas, netrukus itin išgarsėjęs Danijoje, pastebimai atnaujino ekspresionistinę tapybą. Didelio formato drobėse skaidriais sluoksniais tapydamas figūras peizaže, neretai – sekso ir smurto scenas, supindamas tradicinę ikonografiją, vaizduotę ir dabartį, nuolat kartodamas tą patį geltonos ir mėlynos spalvos derinį, susiedamas kūrybinę agresiją su tiriamuoju tapybos medijos stebėjimu, jis išrado savitą paveikslo tipą, kuris atrodo it regimas per didinamąjį stiklą.
Komentarai
Rašyti komentarą