Rašiniai, skatinantys aistras, visada pageidautini. Ypač pas mus, kur taip sunku įžiebti diskusiją. Vienas tokių aistrų kurstytojų – Daumanto Liekio rašinys Grynas.lt kiek erzinančiu pavadinimu „Lesyklėlės – iškrypusio santykio su gamta pradžia“. Dėl akivaizdaus pavadinimo provokatyvumo šio straipsnio buvau nusprendęs neatsiversti, bet, kolegoms ėmus diskutuoti, persigalvojau.
Tikrai vertėjo, nes, kaip įžangoje rašo autorius, „aistros ir diskusijos naudingos, jei nėra valdomos aistrų ir skatina žvilgtelėti į pasaulį oponento akimis, tokiu būdu plečiant savo paties pasaulėžiūrą“. Dėl to, jog D. Liekio pasisakymas nėra valdomas aistrų, kiek suabejočiau, tačiau galimybė praplėsti savo pasaulėžiūrą tikrai atsirado. Nebuvau susimastęs, kad lesyklėlės veda iškrypimo link.
„Spoksojome į keliolika margaspalvių lesyklėlių ant žemaūgio medžio, prie kurio įsmeigta lentelė deklaravo kažkokios mokyklos pradinukų „meilę“ žiemos nuskriaustiems paukštukams“, – toliau rašo D. Liekis. Profesionaliu žvilgsniu tokios lesyklėlės gal ir kritikuotinos, kaip ir ant vieno medžio sukabinti vaivoryštės spalvomis „egocentriškai“ nudažyti inkilai. Tačiau...
Toks bekompromisis žvilgsnis iš „aukšto“ lygiai toks pat atstumiantis ir kvestionuotinas. Galvoju taip: jei vaikams tai suteikė džiaugsmo (o tikrai suteikė!), tuomet – kodėl gi purkštauti? Na, galbūt kiek naivu, „vaikiška“, tačiau intencija juk buvo gera, ar ne? Kokių blogų įpročių vaikams ji galėtų išugdyti? Išmokyti invazijos? Štai čia tai tikrai iškrypęs suaugusiojo mąstymas.
Įsivaizduokim: meistrauji su savo vaiku lesyklėlę (kad ir tetrapaką karpai), bendrauji, pasakoji jam apie gamtą, tada pakabini prie namų. Kabindamas dar pasakai, kokių paukštelių čia atskris, kokia elgsena jiems būdinga, kuo jie minta, parodai paukščių atpažinimo vadove. Vaikas į lesyklėlę pabers grūdų ir džiaugsis, kad šaltą žiemą gerą darbą paukšteliams padarė.
Ar reikėtų vis dėlto jam, pasikausčius biologijos žiniomis, pasakyti: „Žinai, Simuk, gamtoje išlieka tik stiprieji, silpnieji žūsta: arba patys iš bado stimpa, arba juos suėda kiti.“ Tad geriau nedarykime lesyklėlės, nes taip iškreipsime gamtos tvarką. Toks mokslo požiūriu tikslus santykių tarp gyvūnų nusakymas moraliniu požiūriu nieko vertas. Maža to – tai yda.
Visų svarbiausia: gamindamas ir kabindamas lesyklėles, inkilus, vaikas („bamblys“) įgyja rūpinimosi silpnesniu, mažesniu įgūdžių, kitaip tariant, altruizmo, šios labiausiai vertintinos evoliucijos eigoje išvystytos žmogiškosios savybės. Norint ją stiprinti, mano akimis, moralu pasitelkti visokias priemones, netgi tokias „radikalias“ kaip lesyklėlės.
Suprantama, ką nori pasakyti D. Liekis, tačiau negali nematyti, jog jo požiūris sterilus, radikalus, negyvenimiškas. Ir senyvo amžiaus moteriškė, maitinanti mažus paukštelius bei baidanti balandžius beigi kuosas, ir raginimas visiškai „nekišti rankų prie laukinių gyvūnų“ yra tik skirtingos tos pačios monetos pusės. Tačiau bene daugiausia bėdų žmonės pridarė gamtai, žvelgdami į ją objektyviai.
Taip, žmogaus „rūpinimasis“ gamta yra pridaręs jai daug bėdos, tačiau reikia pripažinti – ir daug gero. Sykį įsikišęs į gamtą, o tai įvyko senų senovėje, prieš tūkstančius metų, jis nebegali nesikišti. Autorius pats paminėjo: „šiaurinėms rūšims nepakanka lesalo miesto erdvėje“, „žmogus paveikė mitybinės bazės mažėjimą“ ir pan. Jau nekalbant apie nevykusias introdukcijas.
Tiksliai teigė vienas „Gryno.lt“ skaitytojas, parašęs D. Liekiui komentarą: jūsų straipsnis techniškai teisingas, bet amoralus. Žmogui viskas prasideda nuo klausimų apie gėrį ir blogį, jei vyktų kitaip, jis nebūtų žmogus. Ir nors vilkas tikrai nėra blogas, o avelė tikrai nėra gera, tūlas gelbsti avelę, kai pastarajai iškyla pavojus būti suėstai. Neobjektyvu? Ne, bet žmogiška.
Žmonės, kartu būdami ir gyvūnai, ir daugiau nei gyvūnai, yra vieninteliai iš gyvų būtybių, gebantys nusistatyti moralinį santykį su aplinka, ir stebėtojo pozicija matant, kaip kitas kenčia, natūraliai [turėtų būti] atmetama. Netgi jei ta kančia įsivaizduota, „vaikiška“ užuojauta vertingesnė nei jos nebuvimas. Ką D. Liekis sakytų savo vaikui, jei šis pultų laidoti žuvusį paukštelį?
Principas arba-arba visada yra ribotas. Galima kelti inkilus, saugoti buveines, migracijos takus, galima ir lesyklėles kelti – visos šios priemonės turi prasmę. O invazijos moko ne animaciniai filmai apie Raudonkepuraitę ir vilką ar lesyklėlės. Invazijos šaknys – būtent moralinis kurtumas, atsisakymas užmegzti žmogišką ryšį su nežmogiškais padarais.
Dauguma mūsų buvome mokomi, kad vilkai, lapės, varnos, vanagai yra blogi, o viščiukai, ančiukai, ėriukai geri. Tai naivu ir neteisinga. Tačiau žmogus tuo ir ypatingas, jog gali papildyti savo žinias ir „pasitaisyti“. Ar nors vienas iš gamtos mylėtojų šiandien aptiktų savyje tokio auklėjimo rudimentų? Nors tikrai visiems sakė, kad viščiukai, ančiukai, ėriukai yra geri, o vilkas ir vanagas – blogi.
Korekcijos anksčiau ar vėliau įvyksta. Jų poveikis priklauso nuo tėvų, senelių, darželio auklėtojų, mokytojų išprusimo. Plati erdvė čia pasireikšti yra ir profesionaliems gamtininkams, kurie sugebėtų taktiškai ir išmintingai pasakoti. Visų svarbiausia, kad vaikai nuo pirmųjų dienų būtų mokomi užmegzti emocinį, „neobjektyvų“ santykį su gyvąja gamta.
Gamta yra abejinga, joje stipresnysis visada suėda silpnesnįjį. Nuosekliai mokydami to savo vaikus, galbūt ir pasiektume, kad gamta atsipūstų ir susireguliuotų. Tačiau ar neprarastume daug daugiau – altruizmo malonumą ir žmogiškųjų santykių šilumą? Gamtoje gėrio ir blogio sąvokos neturi jokios prasmės, tačiau prasmę turi mūsų santykis su gyvąja gamta.